Emocijų ugdymo svarba

Šias laikais vis dažniau kalbama, kad sėkmingam žmogaus gyvenimui reikalingi ne tik pakankami intelektiniai mąstymo gebėjimai (Bendrasis IQ), bet ir emocinis intelektas. Visais istoriniais laikais pačiomis vertingiausiomis žmogaus savybėmis buvo laikomos gerumas ir nuoširdumas: mokėjimas būti empatiškam, užjausti, pasidalinti, padėti, nusileisti, pasidžiaugti kito sėkme. Šiuolaikiniame pasaulyje, deja, vis dažniau propaguojamos kitos vertybės – atkaklus tikslo bei materialinės naudos siekimas, lyderiavimas. Vis dėlto tokios bendražmogiškosios savybės kaip gerumas ir nuoširdumas mums ir dabar atrodo labai vertingos. Todėl dažnai būtent jas mes norime įskiepyti savo vaikams.

Mažų vaikų emocijos būna gana impulsyvios ir tik palaipsniui pereina į labiau nusistovėjusius prisirišimus, simpatijas ir antipatijas. Jų pagrindu ilgainiui formuojasi tokie jausmai ir su jais susiję būsenos kaip meilė ir neapykanta, draugystė ir tarpusavio supratimas. Mūsų laikais, kai vaikams lengvai prieinami smurtas bei agresija TV laidose ir kompiuteriniuose žaidimuose, emocinis vaikų ugdymas tampa itin aktualus. Pastebėta, kad vaikų, kurių ugdyme nesaikingai dalyvauja „technologijos“, o ne gyvas bendravimas su tėvais, emocinės sferos vystymasis itin atsilieka. Tokie vaikai paprastai mažiau empatiški, abejingi kito skausmui.

Kiekvienas vaikas jau nuo mažens siekia bendrauti su artimais žmonėmis, patirti jų švelnumą, pasidalinti sėkmėmis ir nelaimėmis, būti įvertintas, padrąsintas. Kartais artimieji geba šį poreikį patenkinti, o kartais jiems nepavyksta, todėl vaikas susiduria su įvairiomis emocijomis – su džiaugsmu, nuoskauda, baime, pasitenkinimu, nusivylimu, gėda, pavydu. Tokių patirčių gyvenime bus gausybė ir visas jas lydės emocijos bei jausmai.

Toliau kalbėsime apie tai, kaip tėvai galėtų ugdyti vaiko emocinę sferą, emocijų pažinimą ir tinkamą jų reiškimą bei savikontrolę. Tikimės, kad šie patarimai jums pravers.

Tėvų pavyzdys vaikams ir tėvų-vaikų bendravimo ypatumai

Pirmiausia, pradėkime nuo savęs. Augdami vaikai mokosi pirmiausia iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį. Todėl labai svarbu, kad tėvai patys sugebėtų pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir apie jas kalbėti. Tai nereiškia, kad apie labai rimtas problemas galima kalbėtis prie vaiko, šitaip sukeliant jam nerimą, bet į kasdienį mamos klausimą „kaip sekėsi?“ tėtis neturėtų skubėti atsakyti „gerai“ ar „blogai“, geriau jis įvardintų savo jausmus bei susietų juos su priežastimis, dėl kurių jie kyla: „Aš pavargęs ir nusiminęs, nes kolegos sukritikavo mano darbą, prie kuriuo taip ilgai dirbau. Jaučiuosi net piktas dėl to“. Suaugusieji nuo mažens vaikams demonstruoja ir būdus, kaip tinkamai ar netinkamai tvarkytis su sunkiais jausmais. Paklauskime savęs, kaip mes elgiamės ir kokį pavyzdį rodome vaikams, kai būname apimti intensyvių jausmų. Pavyzdžiui, jei aš susinervinęs, supykęs, gal aš tyliu ir su niekuo nesikalbu, o gal išsirėkiu ant šeimos narių, trankau daiktus ir duris? O gal verčiau einu nusiraminti – pasportuoju, pasivaikščioju miške, paskaitau knygą, paklausau ramios muzikos, o nusiraminęs pasikalbu su artimu žmogumi apie tai, kaip jaučiausi? Geriausia būtų, kad tokį tinkamą problemos sprendimo būdą tėvai sugebėtų savo vaikams paaiškinti: „Esu supykęs dėl nesėkmės darbe, todėl norėčiau ramiai pakasti sniegą kieme. Tai man padės nusiraminti ir galėsime tada vėl smagiai žaisti kartu“.
Apie savo jausmus vaikams tėtis ar mama irgi turėtų kalbėti iš karto, neatidėliodami, ir atvirai. Jei kažkas liks nuslėpta ir neišsakyta, vaikas vis vien pajus, kad kažkas negerai, pavyzdžiui, iš jūsų tono, kūno kalbos, o tada pradės jausti kaltę arba gėdą.

Reikia su vaiku kalbėtis ir apie tai, kaip jis jaučiasi (bandyti „nuskaityti“ jo jausmus), nes mažiems vaikams patiems sunku tai padaryti. Svarbu atsiminti, kad nėra blogų emocijų (pyktis, gėda, kaltė, liūdesys – normalios emocijos, kurias visi kartais patiriame). Tiesiog kartais jos reiškiamos netinkamu būdu. Kalbantis su vaiku apie jo elgesį ir jausmus patartina vartoti „Aš“ kalbą: įvardinti, kaip tėvai jaučiasi dėl vaiko tinkamo ar netinkamo elgesio, jei įmanoma, parodyti, kad vaiką supranta. „Aš taip tavim didžiuojuosi. Mačiau kaip tu kruopščiai statei tą traukinį, koks buvai laimingas konstruodamas, ir tau pavyko! Džiaugiuosi tavimi“. „Man liūdna, nes tu nesilaikei pažado neskriausti brolio ir atėmei iš jo mašiną. Suprantu, kad tu norėjai dar pažaisti ir pyksti, kad turi žaislą grąžinti. Bet susitarimo reikia laikytis“.

Nebandykime skubėti nuraminti vaiko, užslopinti jo emocijų. Tokie dažni tėvų posakiai kaip „Neverk, nėra dėl ko!“, „Nepyk!“, „Nesinervink!“ ar „Nusiramink“ nepadeda vaiko emociniam ugdymui. Geriau parodykite, kad suprantate vaiko jausmus, atpažįstate juos, ir taip jaustis normalu. „Suprantu, kad tu bijai šito šuniuko. Aš šunų nebijau, bet bijau vorų. Visi ko nors bijo. Duok man ranką, bus drąsiau“. „Suprantu, kad tu supykai, kad nebegali toliau žiūrėti filmuko. Man irgi nebūna malonu nutraukti užsiėmimą, kai veikiu kažką smagaus. Suprantu tave. Bet mums reikia eiti į darželį, nesmagu būna vėluoti.“

Papildomos metodinės priemonės vaiko emocijų ugdymui

Svarbiausios, bazinės emocijos yra pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas, nuostaba ir pasibjaurėjimas. Jų pažinimui galima pasitelkti ir pagalbines priemones – knygeles ir žaidimus apie emocijas. Tokių metodinių priemonių parduodama daugybė. Pradėkite nuo gyvų žmonių veidų ar nuotraukų, tinka ir dailininko nupiešti kokybiški piešiniai, atspindintys žmonių emocines būsenas. Scheminiai jausmų pavaizdavimai, piktogramos, vadinamieji „emociukai“ tinka nebent tada, kai vaikas jau lengvai atpažįsta tikroviškai pavaizduotas emocijas.

Kartu su tėveliais galima analizuoti pasakas bei vaikiškus animacinius filmukus, jų herojų jausmus, elgesio motyvus, priežastis ir pasekmes. Atkreipkite dėmesį, kaip tinkami ir netinkami poelgiai įtakoja jų santykius su aplinkiniais. („Berniukas ir mergaitė žaidė kartu. Berniukas atėmė žaislą iš mergaitės. Mergaitė nuliūdo. Mergaitė nebenorėjo toliau žaisti kartu su berniuku. Berniukas liko žaisti vienas ir jam pasidarė nuobodu, vieniša“). Domėkitės vaiko nuomone: kaip jaučiasi herojai, kodėl jie taip jaučiasi, kaip tu jaustumeisi jų vietoje? Ką jiems reikėtų padaryti, kad jie jaustųsi geriau?

Mokome vaikus valdyti emocijas ir tinkamais būdais jas išreikšti

Dabar pasikalbėkite apie emocijų valdymą. Tėvų užduotis – išmokyti vaiką, ko daryti negalima, kai jis jaučia stiprią emociją (pavyzdžiui, kai pykstu, negaliu trankyti daiktų, spjaudytis, mušti draugų; kai bijau šuns, negaliu nuo jo bėgti…). Bet to neužtenka.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, svarbu savo pavyzdžiu rodyti ir aptarti su vaiku, kaip socialiai priimtinu būdu susitvarkyti su savo jausmais. Ką daryti galima? Juk sunkūs jausmai niekur nedingsta savaime… Yra daug būdų, ir visi jie išmokstami. Jei esu liūdnas, galiu pavartyti knygą, iškepti sausainių su mama, pažaisti su sese, pasipasakoti tėčiui apie tai, kaip liūdna… Kai pykstu, galiu ramiai pasėdėti, papiešti, kol pyktis praeis, o gal priešingai – patrypti kojomis, padaryti pritūpimų, paplėšyti iš anksto paruoštą laikraštį… Kai bijau – prisiglausti prie mamos, paprašyti jos pagalbos…

Apibendrinkime visa tai, kas buvo pasakyta aukščiau. Taigi, ugdant vaikų emocinį pasaulį, tėvams svarbu supažindinti vaikus su visomis galimomis žmogaus emocijomis. Būtų puiku, kad vaikai išmoktų pastebėti ir įvardinti jas tiek savyje, tiek kituose žmonėse. Kitas etapas – žinotų, kaip tinkamai elgtis, kai užvaldo vienokia ar kitokia emocija.

Tokiu būdu mes padedame vaikams labiau pasitikėti savimi, mokome juos užmegzti kokybiškus, konstruktyvius santykius su aplinkiniais, tiek su suaugusiais, tiek su vaikais, ir efektyviai spęsti pačias įvairiausias problemas, kurios tik gali iškilti gyvenime.

Kazlų Rūdos PPT psichologė Julija Dekaminavičienė