Kaip rodo pasaulinė statistika, skaitymo sutrikimų turi apie 10 procentų vaikų. Disleksija – tai specifiniai skaitymo ir rašymo sutrikimai. Disleksija yra diagnozuojama, kai vaikas yra normalaus intelekto, nesutrikusios regos ir klausos, tačiau pasireiškia skaitymo ir rašymo sunkumai dėl fonologinio apdorojimo trūkumų.
Disleksija – gebėjimo taisyklingai ir sklandžiai perskaityti žodžius sutrikimas.
Disleksija pasireiškia:
• sunkiai atpažįsta raides;
• sunkiai susieja raides su garsais;
• atliekant fonologinio supratimo užduotis (sunku išskirti garsus žodžiuose, analizuoti, skaidyti, sujungti garsus į žodžius, rimuoti žodžius);
• sunku raides jungti į skiemenis, skiemenis į žodžius, žodžius į sakinius;
• painioja panašiai atrodančias raides (p-b-d, m-n);
• labai greitas arba lėtas skaitymo tempas;
• nejaučia sakinio ribų, nekreipia dėmesio į skyrybos ženklus;
• mato tekstą judantį arba susiliejantį;
• dažnai nesupanta ką perskaitė, negali papasakoti;
• vengia skaityti garsiai;
• skaitant keičia raides, spėja žodžių galūnes, iškraipo žodžių skiemeninę struktūrą, praleidžia žodžius, skiemenuoja arba skaito paraidžiui;
• rašant daro daug rašybos klaidų (praleidžia, keičia raides, iškraipo žodžių skiemeninę struktūrą);
• rašysena netaisyklinga, rašo lėtai;
• sunku kurti nuoseklų, rišlų, aiškų pasakojimą, mintis perteikti raštu;
• sunku tuo pačiu metu suprasti kelias instrukcijas;
• vaikai ilgiau užtrunka rašant atsiskaitymo darbus raštu, diktantus, atliekant namų darbus.
Disleksiją turintiems vaikams mokykloje patiriant rimtų mokymosi sunkumų, pradeda formuotis žema savivartė, nepasitikėjimas savo akademiniais gebėjimais. Disleksiją turintiems vaikams dažnai kyla pykčio, nusivylimo, abejingumo, bejėgiškumo, psichologinio nuovargio jausmai, kai jie, nepaisant įdėtų didelių pastangų, negali patenkinti mokytojų, tėvų ir bendraamžių lūkesčių, kontroliuoti to, kas vyksta jiems skaitant. Dažnai suaugusieji šiuos vaikus vadina nevykėliais, tinginiais, o jie tiesiog turi sutrikimą, ir jiems reikalinga pagalba.
Disleksijos požymius galima pastebėti jau ikimokykliniame amžiuje. Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti ir teikti specialistų pagalbą vaikui, tuo geresnių rezultatų bus pasiekta. Taip pat svarbus mokytojų, tėvų, aplinkinių požiūris į šį sutrikimą turinčius vaikus. Šiuo metu vis daugiau kalbama apie disleksijos sutrikimą, todėl svarbu keisti požiūrį, žvelgti į šį sutrikimą ne kaip į problemą, o kaip į galimybę suprasti, atrasti, padėti šiems vaikams. Anksti pagalbos sulaukęs vaikas lengviau išmoksta gyventi turėdamas šį sutrikimą. Svarbu, kad mokykliniame amžiuje mokytojai kuo anksčiau pastebėtų ir atpažintų vaiko sunkumus ir kreiptųsi pagalbos į įstaigoje dirbančius specialistus (logopedą, specialiųjų pedagogą, psichologą). Tokiems vaikams dažniausiai pritaikoma programa, todėl mokytojai turėtų skirti daugiau dėmesio šiems vaikams, parinkti tinkamus metodus ir būdus, alternatyvias atsiskaitymo, mokymo formas, bendradarbiauti su įstaigos specialistais ir tėvais. Tik bendras visų darbas padeda vaikams augti, tobulėti, leidžia pasiekti geresnius rezultatus, pasitikėti savimi.
Rekomenduojama: R. Gedutienė „Disleksijos archipelagas.“
„Dyslexia centras“ Vilnius.
Parengė: logopedė, specialioji pedagogė Neringa Venčkauskienė
