Vaiko globa: apie meilę, kantrybę ir buvimą šalia

Dirbdama su žmonėmis, kurie svarsto tapti vaikų globėjais, vis iš naujo įsitikinu, kad sprendimas globoti vaiką prasideda ne nuo klausimo „Ką aš galiu jam duoti?“. Dažnai jis prasideda nuo daug paprastesnio ir kartu sunkesnio klausimo: „Ar aš pasiruošęs priimti vaiką tokį, koks jis ateis į mano gyvenimą?“ Šis skirtumas labai svarbus. Apie vaikų globą visuomenėje kalbame vis daugiau, ir tai džiugina. Tačiau kartais viešojoje erdvėje globa pristatoma pernelyg gražiai – kaip galimybė suteikti vaikui meilę, namus ir laimingą vaikystę. Žinoma, vaikui to reikia. Tačiau iš savo profesinės patirties žinau, kad vien gražaus noro ne visada pakanka. Globa yra daug daugiau nei geras darbas.

Kai į šeimą ateina vaikas, jis neateina „nuo pradžių“, jis jau turi savo istoriją. Kartais ta istorija būna kupina netekčių, nesaugumo, nusivylimų ar patirčių, kurių suaugusiam žmogui sunku net įsivaizduoti. Todėl nereikėtų tikėtis, kad saugūs namai savaime iš karto išspręs visas vaiko problemas. Naujoje aplinkoje vaikas gali būti uždaras, jautrus, piktas ar nepasitikintis. Jis gali tikrinti suaugusiojo ribas, prieštarauti, atsisakyti priimti pagalbą ar net stumti globėją nuo savęs. Tokiose situacijose globėjui gali būti labai sunku, natūraliai kyla klausimas: „Ką aš darau ne taip?“ Tačiau dažnai svarbiau paklausti: „Ką šiuo elgesiu vaikas bando man pasakyti?“ Vaiko elgesys ne visada yra tiesioginis atsakymas į tai, kaip globėjas elgiasi šiandien. Kartais jis susijęs su tuo, ką vaikas patyrė vakar, prieš metus ar dar anksčiau.

Man artima mintis, kad globėjas nėra superherojus. Tai gali skambėti neįprastai, nes žmogus, nusprendęs priimti globojamą vaiką į savo šeimą, iš tiesų padaro labai daug. Tačiau pavojinga manyti, kad nuo šiol jo pareiga – išgelbėti vaiką nuo visko, kas jam nutiko. Mes negalime pakeisti vaiko praeities. Negalime ištrinti jo išgyvenimų vien tuo, kad suteikiame jam savo namus. Tačiau galime suteikti vaikui naują patirtį – patirtį, kad suaugusysis gali būti patikimas, kad pažadai gali būti ištesėti, kad konfliktas nebūtinai reiškia santykių pabaigą, o pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas.

Man atrodo, kad būtent čia slypi viena didžiausių globos prasmių – ne „sutvarkyti“ vaiką, o būti šalia jo tol, kol jis pats po truputį išmoks jaustis saugiau. Dažnai girdime: „Vaikui reikia tik meilės.“ Norėčiau šią frazę šiek tiek pataisyti. Vaikui reikia meilės, bet jam taip pat reikia ribų, aiškumo, pastovumo, kantrybės ir suaugusiojo, kuris geba valdyti savo emocijas net tada, kai vaiko elgesys kelia labai stiprius jausmus. Kartais mylėti vaiką reiškia ne padaryti tai, ko jis nori, o ramiai pasakyti „ne“. Kartais mylėti reiškia ne skubėti apkabinti, o suteikti vaikui erdvės. Kartais – išklausyti tą pačią istoriją dar kartą. O kartais – pripažinti: „Šito aš vienas nebesusitvarkau. Man reikia pagalbos.“ Man tai yra viena svarbiausių žinučių būsimiems globėjams: pagalbos prašymas nėra globėjo nesėkmė. Priešingai – tai atsakomybės už vaiką ženklas.

Dirbdama su būsimais globėjais matau, kad pasirengimas globai yra ir labai asmeniškas procesas. Žmogui tenka pažvelgti į save: savo lūkesčius, baimes, santykius šeimoje, gebėjimą nustatyti ribas ir priimti kitokį elgesį. Kartais tik tada paaiškėja, kad žmogus įsivaizdavo vieną vaiką, o realybėje gali sutikti visai kitokį, ir tai nėra blogai. Svarbu ne apsimesti, kad sunkumų nebus. Svarbu apie juos galvoti iš anksto. Kas bus, jeigu vaikas manimi nepasitikės? Kas bus, jeigu jis mane atstums? Kaip reaguos mano šeima? Ar mokėsiu atsiprašyti? Ar mokėsiu paprašyti pagalbos? Ar turėsiu kantrybės tada, kai rezultato nematysiu savaitę, mėnesį ar ilgiau? Man atrodo, kad būtent tokie klausimai rodo tikrą pasirengimą globai kur kas labiau nei noras būti „geru žmogumi“.

Kartais sutinku žmonių, kurie labai nori globoti, bet abejoja savimi: „O jeigu nesu pakankamai geras?“, „O jeigu suklysiu?“, „O jeigu nesugebėsiu?“ Manau, kad šiek tiek abejonių yra net sveika. Jos verčia žmogų galvoti, mokytis ir įvertinti savo galimybes.

Šių metų globos viešinimo koncepcija tai labai aiškiai atspindi: nėra tobulų vaikų, nėra ir tobulų suaugusiųjų. Ji kviečia susimąstyti, kad vaikui nereikia tobulo globėjo ar tobulo suaugusiojo – reikia tiesiog pakankamai patikimo žmogaus, kuris atlieptų vaiko emocinius poreikius, būtų šalia ne tik gražiomis dienomis, bet ir tada, kai vaikas pyksta ar elgiasi netinkamai. Todėl kviečiu apie globą kalbėti atvirai.

Nenoriu romantizuoti globos. Tai nėra vien gražios akimirkos, apkabinimai ir jausmas, kad padarei gerą darbą. Bus dienų, kai bus sunku. Bus klausimų, į kuriuos neturėsite atsakymo. Bus situacijų, kuriose reikės kantrybės ir pagalbos. Tačiau tai nereiškia, kad globa yra tik sunkumai. Joje yra ir labai daug mažų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų dalykų: pirmas vaiko pasitikėjimas, pirmas kartas, kai jis pats paprašo pagalbos, pirmas nuoširdus pokalbis, pirmas supratimas, kad šalia esantis suaugusysis tikrai neišeis dėl to, kad šiandien buvo sunku. Būtent iš tokių mažų akimirkų ir kuriamas saugumas.

Todėl, kalbėdama apie vaikų globą, norėčiau paraginti ne tik klausti, ką galime duoti vaikui. Klauskime ir savęs: ar esame pasirengę būti šalia tada, kai vaikui bus sunku? Ar esame pasirengę mokytis kartu su juo? Ar esame pasirengę priimti ne tik jo šypseną, bet ir jo pyktį, baimę, nepasitikėjimą? Jeigu į šiuos klausimus atsakymas nėra „taip, aš viską sugebėsiu“, tai nebūtinai yra blogas ženklas. Galbūt brandesnis atsakymas skambėtų taip: „Aš nežinau, ar viską sugebėsiu. Bet esu pasirengęs mokytis, ieškoti pagalbos ir būti šalia.“

Man, kaip specialistei, būtent toks požiūris į globą atrodo tikras. Nes vaikui nereikia herojaus. Jam reikia žmogaus. Žmogaus, kuris išliktų šalia.

Tarnybos atestuotas asmuo, globos koordinatorė,
globos centro veiklos koordinatorė
Kristina Masteikienė